Meditacijos sąvoka
Dar visai neseniai laikoma egzotika, meditacija pamažu tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Internete įvedę paiešką pagal žodį meditation, gautume virš 300 000 000 rezultatų. Apie meditaciją parašyta daugybė knygų. Įvairios religinės tradicijos, sektos ir mokyklos, nuo šamanų iki krikščionių, arba budistų ir šiaip pavieniai mokytojai siūlo savo meditacijos versijas. Siūloma medituoti su mantromis, maldomis, šokiais, dainavimais, psichotropinėmis medžiagomis, ir t.t. Tie, kas ragina medituoti, savaip formuluoja priežastis, dėl kurių verta pradėti ir tikslus, iki kurių galima nueiti. Šie dalykai skamba labai skirtingai, priklausomai nuo aiškinančiojo religinių, kultūrinių ir kitokių ypatybių. Norint susivokti šioje įvairovėje, tenka “brautis” per begales traktuočių ir paaiškinimų, kuriais “papuoštas” meditacijos suvokimas įvairiose tradicijose, ar tiesiog žmonių protuose.
Taigi ką vadiname šiuo žodžiu? Ką turime omenyje, sakydami spalvų meditacija, garsų meditacija, skonio, šokio, vyno, judesio, pojūčių ir begalė kitų meditacijų? Šiuo žodžiu vadiname sąmoningą (arba spontanišką) susitelkimą ties kažkokiu dalyku, kylantį iš didelio susidomėjimo, noro pilnai patirti. Aukščiausią dėmesingumo, jautrumo laipsnį kažkam (savo mintims, jausmams, kūnui, kitam žmogui, gamtai, reiškiniui, daiktui) irgi vadiname meditacija. Vadiname taip situaciją, kai dėmesys tarsi susilieja su tuo, į ką yra nukreiptas. Kai atsitinka patyrimas, nesuvaržytas įprasto asmeninio santykio “rėmais”.
Nežiūrint meditacijos lyg ir “nuvainikavimo” iš dvasinių praktikų karalienės iki streso mažinimo, emocijų suvaldymo, intelekto aštrinimo, sveikatos stiprinimo, santykių, miego pagerinimo, arba tiesiog poilsio priemonės, šiuolaikiniame gyvenime (bent kalbos lygmeniu) jos vieta yra išskirtinė. Vos prieš kelis dešimtmečius anuometinių misionierių ir entuziastų atvežtas egzotinis dalykas nepastebimai ir palyginti greitai užėmė aukščiausią “reitingą” mūsų protuose. Net nepraktikuojančių žmonių žodyne “meditacija” nužymi išskirtinio dėmesingumo būseną.
Meditacijos praktika
Meditacija yra sąmoningas grįžimas į save, buvimas toje “vietoje”, iš kurios patiriamas gyvenimas.
Paprastas stebėjimas, leidžiant viskam būti ir vykti taip, kaip tuo metu yra, į nieką neįsitraukiant, niekam nesipriešinant. Dar sakoma: visa ko priėmimas. Arba: nieko neveikimo menas.
Meditacijos poveikis ir nauda
Psichinė savijauta.
Meditacijos praktika leidžia kiek “atsitraukti”, pailsėti nuo užgyvento savęs ir pasaulio suvokimo būdo. Tai ilgainiui ugdo gebėjimą nesitapatinti su mintimis ir emocijomis, kurios kyla prote, ir žvelgti į jas lyg per atstumą. Šis gebėjimas pamažu gerina emocinę pusiausvyrą, harmonizuoja santykį su savimi, aplinkiniais ir aplinka. Automatinis, impulsyvus reagavimas ir jį atitinkantis neurotiškas gyvenimo stilius tampa mažiau privalomais. Tad jaučiamasi ramiau, o buvimas tampa malonesnis. Aprimęs protas mato plačiau ir giliau, keičiasi išraiška, o kartu ir gyvenimo atsakas. Tiesioginiai, asmeniniai patyrimai pamažu virsta praktiniu išsilavinimu, subrandinančiu sąmoningumą.
Fizinė savijauta.
Praktikuojant meditaciją dėmesys natūraliai telkiasi ties pojūčiais. Savęs jutimas yra geros fizinės savijautos pamatas. Veiksmai, kylantys iš gero savęs jutimo, yra harmoningi, nežalojantys. Sąmoningas fizinių pojūčių suvokimas, neinterpretuojantis stebėjimas ilgainiui atskleidžia, kad ši jėga, vadinama liudininku, arba stebėtoju, daugeliu atvejų yra subtilus ir išmintingas gyduolis. Sena patarlė skelbia: what you feel you can heal. Kūnas, kurio nervų sistema subalansuota ir laisva nuo įtampos, turi didelį prigimtinį savi reguliavimo potencialą.
Egzistencinė savijauta.
Protas, įgūdęs matyti dabarties trūkumus, išvargsta nuo nerimo ir neišvengiamai krypsta į ateitį, sukurdamas psichologinę erdvę, kurioje galėtų ištaisyti “klaidas” ir atrasti pilnatvę. Ši situacija lemia egzistencinio kraštovaizdžio ypatumus, kai saulė visada slenka už horizonto, o geras būvis, ramybė ir džiaugsmas suvokiami kaip ateities (dažnai pomirtinės) atlygis už ‘teisingą’ gyvenimą. Neurozė yra įprastas šio “landšafto” piligrimų palydovas. Meditacijos praktika pamažu keičia šią kryptį, protas pradeda atpažinti šį modelį kaip nebūtiną. Nerimui mažėjant, keičiasi savęs ir savo vietos suvokimas gyvenimo tėkmėje . Įprastas trūkumo jausmas gali blėsti ir net pasikeisti į visiškai kitokį. Egzistencinis klimatas, dažnai atrodantis atšiaurus ir net destruktyvus, pamažu tampa atpažįstamas kaip žaisminga, sąmoninga galia, siekianti sąveikos, o ne gynybos ir kančios. Dabarties momentas pritraukia daugiau dėmesio, užpildydamas egzistencinį vakuumą gyvenimo patyrimų grožiu. Bėgimas nuo beprasmybės virsta nuostabos ir dėkingumo kupina kelione.